Jis giliausias.
Delis. Įsėdi į taxi. Leki gatvėmis su sena Volga. Vairuotojas – jaunas berniukas, be perstojo naudojantis garso signalą. Pyyyyp. Ištisai :) Sėdžiu ir šypsausi. Jie visi be perstojo pypsena :) Jokių taisyklių. Vienas didžiulis chaosas, kuriame kiekvienas, atrodo, važiuoja intuityviai. Kartais net pagalvoju, jog vienas į kitą važiuojantys vairuotojai jaučia, kuris labiau skuba ir taip nebyliai susitaria, nes stabdį spusteli tik vienas iš jų! Taip. Vairavimo ypatumai čia neįtikėtini, nes visas veiksmas atrodo taip, lyg judrioje sankryžoje piko metu Vilniuje sugestų šviesoforas. Įsivaizduojate? Kas įdomiausia, mašinos važiuotų, gal tik kiek lėčiau :) tiksliau, Indijoje jos važiuoja ir nesusikulia :) Dar nematėme nei vienos avarijos. Leisiu Jums žinoti, jei ką nors panašaus į tai pamatysiu. Mano įžvalga čia tokia – indas niekada niekur neskuba taip, kad tave partrenktų. Jis geriau sustos. Ir dėl to nesijaus įsižeidęs, kažkuo prastesnis ar bailus. Jis sustos. Nes. Kažkas skubėjo labiau. Ir važiuos, jei labiau skuba jis. Paslaptinga, ar ne?
Toliau – margaspalviai sariai. Nuogi vaikai žaidžiantys ant šaligatvio. Būreliai nuotaikingų beždžionių. Su lazda keliaujantis senas brahmanas. Karvės, ramiai bešmirinėjančios tiesiog mieste. Daug kažin kokių skirtingybių. Lyg kiekvienas kampelis būtų vertas aprašymo. Geri geri… svaigsta galva.
Karšta. Prieina mergytė. Primygtinai prašo pinigų. Nea. Kažkodėl. Nueina. Pasuki galvą: vienmarškinis berniukas. Ieško kažko konteineryje. Mielas veidas. Mūsų lyg nemato. Gal neišmokytas prašyti? Suspaudžia širdį. Pirmą kartą. Jis nuplevėsuoja per parką. Nepiktas visai ant pasaulio.
Aplink – žydintys krūmai. Trys žalios papūgos. Daug šiukšlių.
